16/02/2026
Virginijus Savukynas🇱🇹
Ir štai atėjo vasario 16-oji. Tai buvo šeštadienis. Oras buvo bjaurus. Tačiau nepaisant to, visi Lietuvos Tarybos nariai susirinko 11.00 val. ryte štai į šį Štralio namą. Prasidėjus Tarybos posėdžiui pirmininku buvo išrinktas Jonas Basanavičius. Jis perskaitė iš anksto paruoštą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Visi vienbalsiai nubalsavo ir pasirašė atspausdintą tekstą. Tai įvyko maždaug apie 12.30 val. Po to visi paplojo. Tačiau, kaip prisimena Tarybos nariai, nuotaikos nebuvo labai džiaugsmingos, nes visi puikiai suprato, kiek daug reikės padaryti, kad būtų išsivaduota iš vokiečių pinklių. Draskė abejonės, ar tikrai pavyks. O kas toliau? Toliau reikėjo apie tai informuoti vokiečius. Šią misiją atliko Jurgis Šaulys, kuris maždaug apie 17 val. Vokietijos diplomatui Boninui įteikė nutarimą. Boninas ilgai nedelsė ir 8.40 val. išsiuntė telegramą Vokietijos užsienio reikalų ministerijai. Šie atsakė, kad administracija imtųsi priemonių ir neleistų Tarybai įsismarkauti. Todėl ir buvo konfiskuotas vasario 19 d. „Lietuvos aido“ numerį, kuriame buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Lietuviai buvo numatę, kad vokiečiai taip pasielgs, todėl jie išsaugojo 400 „Lietuvos aido“ egzempliorių. Jie pamažu plito visuomenėje. Tačiau iškilo svarbiausias klausimas: o kaip informuoti pasaulį? Tuo metu Vilniuje gyveno vokiečių žurnalistas Woehrle. Jis susižavėjo Lietuvos istorija, Vilniumi ir simpatizavo lietuvių siekiams atkurti savo valstybę. Tiesa, buvo kalbama, kad jis simpatizavo ir lietuvaitei Jadvygai Chodakauskaitei. Tuo ir nuspręsta pasinaudoti. Kadangi Lietuvos Tarybos narius sekė vokiečių šnipai, buvo sugalvota tokia operacija. Jadvyga slapta susitiko su Woehrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir jam perdavė Nepriklausomybės Aktą. Šis jį pasiuntė į Vokietiją, ir taip ši žinia buvo paskelbta laikraščiuose. Tačiau pati situacija mažai kuo pasikeitė. Dauguma žmonių net nežinojo, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Tiesą pasakius, mažai vilniečių žinojo, kad yra tokia Lietuvių Taryba. Kai vienas lietuvis iš provincijos atvyko į Vilnių ir norėjo sužinoti, kur yra Lietuvos Taryba, jis užėjo į parduotuvę ir to paklausė. Lenkė, nesupratusi jo klausimo, atsakė: „I ta ryba, i ta ryba“ (Ir ta žuvis, ir ta žuvis).
Džiugino tai, kad 1918 m. kovo 23 d. Vokietija pripažino Lietuvą, tiesa, pagal gruodžio 11 d. aktą, kuriame pažymimi amžini ryšiai su Vokietija. Tačiau vokiečiai ir toliau puoselėjo savo planus.